Apie patyčias sporte

Patyčios sporte vyksta dėl kelių tarpusavyje susijusių priežasčių. Nepriklausomai nuo patyčiose dalyvaujančių asmenų amžiaus ar vaidmens organizacijoje, galima išskirti kelias tokių priežasčių grupes.

Individualios priežastys. Dažnai patyčių taikinys išsiskiria tam tikrais bruožais, dėl kurių atrodo lengvai pažeidžiamas. Pavyzdžiui, jaunesnio amžiaus, fiziškai silpnesnis, atrodantis depresyviai, mažiau pasitikintis savimi ir pan. Atakų gali sulaukti asmenys, turintys menkiau išvystytų socialinių įgūdžių, dėl kurių jiems sunkiau konstruktyviai spręsti konfliktines situacijas, besilaikantys nuošaliau nuo kitų ar išsiskiriantys socialine padėtimi, išvaizda, lytine orientacija, kitais aplinkinius „erzinančiais“ bruožais. O agresorius išsiskiria geresnėmis socialinėmis kompetencijomis, kurios jam padeda užsitikrinti kitų sportininkų paramą patyčių procese, pasižymi narcisizmu, egocentriškumu, silpna empatija ir gebėjimu manipuliuoti aplinkiniais, nevengiant smurto. 

Organizacinės priežastys. Patyčios plinta aplinkoje, kurioje stokojama tarpasmeninės pagarbos, socialinės paramos, griežtai apibrėžtų etinių normų, pozityvaus trenerio pavyzdžio, o agresoriai įsitikinę, kad dėl savo elgesio išvengs adekvačios personalo reakcijos ir sankcijų. Patyčių rizika didėja komandose ir sporto organizacijose, kuriose vyrauja stipri tarpasmeninė konkurencija ir laimėjimo „bet kokia kaina“ ideologija, stokojama veiksmingų neetiško elgesio kontrolės mechanizmų. Prie to prisideda ir menkas sporto federacijų dėmesys patyčių reiškiniui.

Socialinis kultūrinis kontekstas. Jis apima vertybes, normas, stereotipus, dėl kurių patyčios gali būti neatpažįstamos, palaikomos ar toleruojamos. Pavyzdžiui, įsitikinimai, kad grubus elgesys „psichologiškai užgrūdina“, trenerių patyčios „motyvuoja“ labiau stengtis, o dėl patiriamo smurto skundžiasi ir iš sporto pasitraukia tik „psichologiškai silpni“, todėl „prasti“ sportininkai. Tam tikra norma gali būti laikomas fizinis ir psichologinis smurtas prieš varžovus vardan pergalės, žiūrovų patyčios.

Cituoti:
Vveinhardt, J. (2022). Patyčių sporte priežastys. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/apie-patycias-sporte/

Kai kurie patyčių veiksmai paminėti pristatant patyčių sporte sampratą, tačiau apie juos verta pakalbėti plačiau. Pirmiausia dėl to, kad kasdienėje kalboje patyčios suprantamos ganėtinai siaurai.

Ko gero dažniausiai jau pats žodis patyčios asocijuojasi su pašaipomis, pajuoka. Vis dėlto  lietuvių kalboje šio žodžio reikšmė yra ženkliai platesnė ir apima viską, kas daroma kito žmogaus apmaudui, piktumui. Anglų kalboje vartojamas terminas bullying, kuris verčiamas kaip patyčios, dar talpina ir bauginimo prasmę. Kitais žodžiais, asmuo yra ne tik skaudinamas, bet ir įgąsdinamas.

Kaip tokia bauginanti aplinka sukuriama? Viena vertus, gąsdina pati atmosfera, kurią sukuria priešiškas grupės narių elgesys, net ir tuo atveju, jeigu nėra naudojama fizinė jėga. Patyčių taikiniu tapęs sportininkas jaučiasi nesaugus dėl to, kad bet kuriuo metu gali būti vienokiu ar kitokiu būdu užpultas: neteisingai apkaltintas, atstumtas, pažemintas. Tai yra, priverstas nuolatos nerimauti, baimintis, jausti stresą. Kita vertus, bauginimas gali pasireikšti ir tiesiogiai, atvirai grasinant ką nors padaryti. Pavyzdžiui, kad sumuš, išprievartaus, suluošins, nužudys, pakenks finansinei gerovei, neleis dalyvauti varžybose, išmes iš komandos ar įvairiais būdais pakenks jam pačiam ar jo artimiems žmonėms. Todėl patyčių veiksmais sporte vadinamas bet koks sąmoningas, piktavališkas elgesys, kuriuo yra realiai arba potencialiai padaroma psichologinė ar fizinė žala. Nepriklausomai nuo to, kas yra tų veiksmų šaltinis (sportininkai, treneriai, organizacijos vadovai ar paprasti darbuotojai, sirgaliai ar šeimos nariai).

Neretai veiksmus, kurie mokslinėje literatūroje priskiriami patyčioms, treneriai vadina „draugišku pajuokavimu“, „žaidimu“ (kai kalbama apie jaunus sportininkus) ir pan. Iš tiesų tiek atviros patyčios, kurios pasireiškia lengviau atpažįstamais verbaliniais (įžeidinėjimu, kritika, pravardžiavimu, rėkimu ir kt.) ir neverbaliniais (smūgiavimu, pargriovimu, priekabiavimu ir kt.) veiksmais gali būti nesunkiai atpažįstamos. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į sunkiau pastebimus, „subtilesnius“ užslėptus socialinių patyčių aspektus, kurie, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti „nekalti“.

Socialinio pobūdžio patyčios neapsiriboja pašalinimu iš grupės, socialiniu izoliavimu – vengiant, nustojant bendrauti ar tiesiogiai draudžiant bendrauti su taikiniu kitiems asmenims. Čia patenka ir platus spektras rafinuotų manipuliavimo kitų asmenų nuomone, emocijomis būdų, kuriais kenkiama patyčių taikinio reputacijai. Pavyzdžiui, pabrėžiant „prastą“ socialinę kilmę, kritikuojant privatų gyvenimą, fizines ar charakterio savybes, laidant užuominas apie psichinę sveikatą, nureikšminant ar nutylint sportinius pasiekimus bei pabrėžiant nesėkmes auditorija skatinama vengti taikinio. Tokiu būdu ne tik sukeliamas nerimas dėl asmeninės reputacijos, psichologinis skausmas. Drauge yra apribojami socialiniai kontaktai ir sumažinama socialinė parama, kurios taip reikia patyčių taikiniui.     

Vis dėlto derėtų nepamiršti, kad praktikoje tarpusavyje persipina tiek skirtingi patyčių tipai, tiek pačios patyčios susisieja su kitais reiškiniais, kaip antai diskriminavimu ar seksualiniu priekabiavimu. Pavyzdžiui, nuolatinė kritika, pašaipos, pargriovimas, rūbų bei kitų daiktų gadinimas turi ir socialinę potekstę. Šiais ir kitais būdais sukeliamas ne tik psichologinis ar fizinis skausmas patyčių taikiniui, bet ir sumenkinama asmens reputacija kitų akyse. Taikinys paženklinamas kaip silpnas, negalintis apsiginti – suprask, nevertas bendravimo ir draugystės. Kitaip tariant, visa tai skatina asmens socialinę izoliaciją.

Gali kilti klausimų, ar tam tikrus, su taikinio lytimi susijusius veiksmus (menkinantys komentarai, seksualinio pobūdžio pastabos, su lytine orientacija susiję įžeidimai ir pan.) nereikėtų priskirti kitai – seksualinio priekabiavimo kategorijai? Galima, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kokiu tikslu veiksmai atliekami. Tai yra, siekiant seksualinio malonumo bei verčiant jį patenkinti, ar mėginant sumenkinti, įžeisti, įskaudinti? Be to, seksualinio pobūdžio patyčių priežastimi neretai tampa nepatenkinti seksualiniai lūkesčiai – nesulaukus dėmesio imama kerštauti.     

Taigi, vien jau tai, kas probėgšmais aptarta, rodo, kad patyčios sportinėje aplinkoje – gerokai sudėtingesnis reiškinys nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl tiek sportininkams, tiek treneriams, sporto organizacijų darbuotojams bei visai bendruomenei verta gilinti ir atnaujinti žinias, kurios padės geriau atpažinti patyčių veiksmus praktikoje.

Cituoti:
Vveinhardt, J. (2022). Patyčių sporte veiksmai. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/apie-patycias-sporte/

Patyčios vyksta ne tik sporto aikštelėje, o jose dalyvauja tiek sportininkai, tiek treneriai, tiek teisėjai ir žiūrovai.

Nors gali susidaryti įspūdis, kad smurtauja vienas ar keli asmenys, iš tiesų procese dalyvauja ženkliai didesnis ratas žmonių, kurių vaidmenys mažiau pastebimi. Išskiriami keli vaidmenų tipai.

Baugintojai. Šiam tipui priskiriamas patyčių iniciatorius ir jo šalininkai. Iniciatorius pradeda patyčių procesą ir sutelkia kelis šalininkus, kurie motyvuoja iniciatorių, kursto, patys dalyvauja išpuoliuose.

Stebėtojai. Tiesiogiai nedalyvauja patyčiose, tačiau vieni prisiima „sirgalių“ vaidmenį, kiti abejingai stebi arba apsimeta, kad nieko nemato, baimindamiesi baugintojų išpuolių prieš juos. Visa tai „atriša rankas“ baugintojams, o patyčių taikinys nesulaukia socialinės paramos.

Gynėjas. Tai asmuo, kuris ryžtingais veiksmais nutraukia patyčias, užstodamas taikinį ar išvesdamas jį iš pavojingos aplinkos.

Cituoti:
Vveinhardt, J. (2022). Patyčių sporte dalyviai. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/apie-patycias-sporte/

Jau pats daugiskaitos forma vartojamas žodis patyčios reiškia, kad kalbame ne apie vienkartinį įžeidimą, pažeminimą ar fizinės jėgos panaudojimą. Nepriklausomai nuo to, kas tyčiojasi ir kokių tikslų siekiama (pvz., konkuruojant, siekiant pašalinti taikinį iš grupės ar „motyvuojant“ sportininką siekti aukštesnių rezultatų), įprastai kuriama bauginanti, diskomfortą ir stresą kelianti atmosfera, kurios poveikis pasireiškia tik po tam tikro laiko tarpo.

Pastebėti patyčių pradžią, kol procesas dar nėra įsibėgėjęs, nėra paprasta. Pirmiausiai dėl to, kad kai kurie veiksmai, pavyzdžiui, grupės narių ironija, atgrasūs žvilgsniai, vengimas bendrauti,  apkalbos dažnai nėra laikomi smerktinais. Be to, sporte egzistuoja savita kultūra, kuri pateisina trenerių naudojamą smurtą „vardan gerų tikslų“, naujokų menkinimą, psichologinį ir fizinį smurtą siejant su sportininkų „psichologiniu užgrūdinimu“.

Nors patyčių taikinys jaučia diskomfortą, tačiau pradžioje užpuolimų arba nesureikšmina, arba viliasi, kad jie kažkokiu būdu liausis patys savaime. Prie to, kad procesas užsitęsia, prisideda ir nepasitikėjimas savimi, įvairios baimės (pvz., kad pasipriešinus „bus tik blogiau“, o pranešus vadovams pasmerks grupės nariai), tradicijos, ritualai arba negebėjimas konstruktyviai spręsti konfliktus (agresija, konfrontacija).

Patyčių procesui įprastai būdingas šalininkų telkimas ir vadinamasis „ugnies kurstymas“. Tai yra, po to, kai asmuo yra identifikuojamas kaip taikinys, kurį „reikia pašalinti“, yra telkiama palaikymo komanda, kuri įtraukiama į procesą. Be to, patyčių iniciatoriai visuomet stebi, kokių reakcijų sulaukia jų elgesys, o trokštamos reakcijos „kursto ugnį“.

Kokių reakcijų tikisi baugintojai? Pirmiausia – tikimasi patyčių taikinio išgąsčio, baimės ženklų, pasyvumo. Be to, įprastai laukiama grupės narių, pašalinių asmenų pritarimo ar bent jau pasyvumo. Šie ženklai baugintojui ar baugintojams rodo, kad jėgų persvara yra jų pusėje, adekvataus pasipriešinimo, kaip ir sankcijų, nėra ir nebus ir ateityje. Visa tai tik paskatina tęsti patyčias. Todėl be galo svarbu, kas ir kaip reaguos – patyčių taikinys, procesą stebintys grupės nariai, treneriai, administracijos darbuotojai ar pašaliniai asmenys.     

Patį patyčių procesą galima skirstyti pagal dažnį ir tai, kiek jos trunka. Vertinant pagal dažnį patyčios gali būti įvardijamos nereguliarios, pavyzdžiui, keli epizodai per sezoną arba nuolatinės, kai viso sezono metu užpuolimai įvyksta kartą ar kelis kartus per savaitę. Pagal trukmę trumpalaikėmis patyčiomis galima vadinti veiksmus, kurie trunka vieną ar kelias savaites, o ilgalaikėmis – tokias, kurios tęsiasi vieną ar kelis sezonus.

Kiek patyčios trunka, priklauso nuo daugybės veiksnių, tokių, kaip taikinio gebėjimas konstruktyviai susidoroti su konfliktine situacija, puolime naudojamų priemonių ir užpuolimų intensyvumas, grupės narių įsitraukimas į procesą, kitų asmenų gebėjimas laiku pastebėti patyčias ir jas nutraukti. Tad galima sakyti, kad patyčios sporte yra dinamiškas susidorojimo su taikiniu procesas, kuriam būdingi pasikartojantys ir ilgą laiką trunkantys užpuolimai. Jis įtraukia sportininkų grupę ir retai kada vyksta naudojant kurį nors vieną negatyvaus poveikio taikiniui būdą.

Pastebima, kad užpuolimų dažnumas ir trukmė yra tarpusavyje susiję ir kuo jie dažnesni bei ilgiau trunkantys, tuo platesnį kontekstą apima – pradedant treniruotėmis bei varžybomis ir baigiant santykiais, vykstančiais už sporto organizacijos ribų (tai yra, ne treniruočių ir varžybų metu). Be to, nuo to, kiek trunka patyčios priklauso ir tai, kokie veiksmai bus naudojami. Pavyzdžiui, jeigu patyčios ilgalaikės, greičiausiai bus naudojamos ne tik verbalinės, fizinės, bet ir socialinės patyčios. Jeigu laiku nesiimama priemonių šiam procesui nutraukti, jis gali tęstis tol, kol taikinys pašalinamas ar pats pasitraukia iš grupės.

Cituoti:
Vveinhardt, J. (2022). Patyčių sporte procesas. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/apie-patycias-sporte/

Pagal tai, kas ir kokią žalą patiria, patyčių sporte pasekmes galima skirti į tris grupes: asmeniui, organizacijai ir sociumui. Visgi reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nei sportininkas, nei sporto organizacija neegzistuoja vakuume, tad skirtingos pasekmių rūšys tarpusavyje persipina, o kyla, pirmiausia, iš patirčių individualiajame lygmenyje.

Individualios patyčių pasekmės. Patyčių poveikis asmeniui yra trejopas: (i) psichikai, (ii) fizinei sveikatai ir (iii) socialinei bei ekonominei gerovei.

 (i) Patyčių pasekmės aukos psichikai pasireiškia padidėjusiu nerimu, įkyriomis mintimis, moralinio mąstymo, dėmesio sutrikimais, agresyvumu, rizikinga elgsena, nemiga, naktiniais košmarais, emociniu nestabilumu, profesiniu perdegimu, depresija ir kt. Sunkesniais atvejais diagnozuojamas potrauminio streso sutrikimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, mintys apie savižudybę ar žmogžudystę.

Neretai patyčių aukos pačios griebiasi psichologinio ir fizinio smurto. Jaunesniame amžiuje jų taikiniais tampa bendraamžiai, vyresniame – šeimos nariai.   

Elektroninių (angl. cyber bullying)  patyčių pasekmės panašios į tas, kurios ištinka realiame gyvenime. Tai yra, išgyvenamas pyktis, nusivylimas, išdavystės jausmas, sumišimas, liūdesys, įvairios baimės, jaučiamas nuovargis, galvojama apie savižudybę ir kt.

(ii) Fizinius patyčių padarinius lemia tiek tiesiogiai patirtas smurtas (sumušimai, lūžiai), tiek intensyvus ilgalaikis stresas, sukeliantis psichosomatinio pobūdžio sutrikimus. Ilgainiui imama jausti galvos skausmus, didėja kraujospūdis, sutrinka virškinimas, paūmėja lėtinės ligos.

Neretai patiriantys patyčias sportininkai ima intensyviau treniruotis, didina fizinius krūvius (tai skatina trenerius tikėti, kad tam tikras jų naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas „motyvuoja“ siekti aukštesnių rezultatų), todėl rizikuoja pervargti, patirti su tuo susijusių skeleto ir jungiamųjų audinių traumų, kurių rizika dar labiau padidėja dėl sutrikusio dėmesio ir polinkio į rizikingą elgseną.

Stingant gebėjimų susidoroti su stresu, jį mėginama slopinti vartojant raminamuosius vaistus, alkoholį, kvaišalus, tabako gaminius, o išsivysčiusios įvairios priklausomybės nualina fizinę ir psichinę sveikatą.

(iii) Socialiniai patyčių padariniai apima socialinių kontaktų mažėjimą (be to, kad asmuo yra atstumiamas, apskritai imama vengti bendrauti, mažėja pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais), sutrikusius santykius šeimoje, skyrybas, nutrauktą sportinę karjerą, sumenkusį socialinį statusą ir kt.   

Kai kurie tyrimai rodo, jog jaunystėje patirtų patyčių pasekmės jaučiamos ir suaugus. Pavyzdžiui, padidėja nerimo sutrikimų rizika, o smurtautojais tapusios aukos labiau rizikuoja patirti panikos priepuolių, susirgti depresija. Vaikystėje patyčias patyrusioms moterims didėja agorofobijos, o vyrams – savižudybių rizika. Be to, pastebėta, kad lyginant su tais, kurie nebuvo patyrę patyčių, buvusios aukos net ir po kelių dešimtmečių būna mažiau sukaupusios santaupų, kitokio turto, patiria sunkumų profesinėje veikloje, dažniau kreipiasi į sveikatos priežiūros specialistus.

Nors įprastai kalbama apie neigiamas patyčių pasekmes jų taikiniams, pastebėta, kad neretai jaunystėje besityčioję asmenys vėliau kenčia dėl žemesnio socialinio ekonominio statuso, socialinio elgesio sutrikimų, priklausomybių nuo cheminių medžiagų, dažniau patenka į teisėsaugos akiratį.

Pasekmės sporto organizacijai. Patyčių aukos dažniau praleidžia treniruotes, dėl patiriamų negalavimų mažėja jų fizinis pajėgumas, krenta rezultatyvumas, o patiriamas perdegimas lemia didesnę sportininkų kaitą, kuri susilpnina ir pačią organizaciją, reikalauja daugiau laiko ir išlaidų naujų sportininkų adaptacijai bei rengimui. Be to, dėl vykstančių incidentų didėja tarpasmeninė įtampa, nepasitikėjimas, nerimas, kurį išgyvena ir fizinio bei psichologinio smurto liudininkai. Visa tai neigiamai veikia bendrą psichologinę atmosferą, atsiliepia bendradarbiavimui tiek tarp grupės narių, tiek tarp sportininkų ir trenerių. Drauge patiriama ir žala reputacijai, kadangi retai kada incidentus pavyksta išlaikyti paslaptyje.

Pasekmės sociumui. Sporte, kaip ir kitose profesinės veiklos srityse, patyčios didina išlaidas sveikatos priežiūrai ir socialinei paramai, nukenčia investicijų į sportą grąža. Be to, fizinį ir psichologinį smurtą naudojantys treneriai, vaizdžiai tariant, „perduoda estafetę“ – patyčias patyrę sportininkai patys tapę treneriais toliau taiko šią ydingą praktiką, sunkiau atpažįsta patyčias sportininkų tarpusavio santykiuose, mėgina jas slėpti ar pateisinti.

Cituoti:
Vveinhardt, J. (2022). Patyčių sporte pasekmės. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/apie-patycias-sporte/

Pagalba patyrus patyčias sporte

Patyčių taikinys. Patyčios sukelia baimę ir gėdą. Tai yra natūralūs žmogiški jausmai, jų nereikia bijoti ir gėdytis. Patyčias visame pasaulyje patiria milijonai žmonių ir ne todėl, kad jie yra kuo nors blogesni už kitus. Atvirkščiai, taikiniais dažnai tampa tie, kuriems kažkas pavydi sugebėjimų ir pasiekimų.

Net jeigu situacija atrodo beviltiška, vis tiek galite kai ką padaryti.

Pirma, reikia pripažinti sau, kad patekote į bėdą ir jums reikės pagalbos – kitų komandos ar grupės narių trenerio, draugų ir artimųjų.

Antra, garsiai įvardykite problemą ir prašykite aplinkinių pagalbos. Tai bus labai drąsus ir išmintingas žingsnis, kadangi smurtautojai bijo būti demaskuoti, o aplinkiniai yra labiau geranoriški tiems, kurie prašo padėti.

Trečia, venkite ginčų su smurtautoju ar smurtautojais. Ginčai nieko gero neduoda. Be to, jų metu imama karščiuotis, prarandama pusiausvyra, pasipila įžeidinėjimai, kaltinimai, tušti grasinimai. Visa tai tik pakursto ugnį.

Ketvirta, jeigu tai įmanoma, venkite su priekabiautoju ar priekabiautojais likti vieni.

Penkta, smurtautojai siekia sukelti baimę, o ją išduoda kalba ir elgesys, pavyzdžiui, nuleisti pečiai, nudelbtas žvilgsnis. Nesigūžkite, nevenkite akių kontakto. Bendraukite ramiu balso tonu, pagarbiai, draugiškai. Jeigu neduosite tai, ko jie siekia, noras priekabiauti mažės.

Šešta, priekabiautojai laukia pasyvios reakcijos, todėl visuomet praneškite treneriui ir prašykite jo pagalbos. Jeigu treneris nereaguoja, palaiko priekabiautojus ar tyčiojasi pats, praneškite savo sporto organizacijos administracijai. Jeigu jūsų organizacijoje nėra oficialios pranešimų pateikimo tvarkos, galite pasinaudoti šiame tinklalapyje sukurta automatine pranešimo forma. Tam reikia pasirinkti meniu punktą „Pranešimo forma“.

Septinta, patyčias lydi įkyrios mintys: nuolat prisimenami incidentai, kas ką pasakė, grasino, padarė, kuriami keršto planai. Visa tai didina stresą, nerimą ir be galo vargina. Stebėkite, ką galvojate. Pastebėję tokias mintis, sakykite sau „Stop“. Atminkite: pranešę apie patyčias pasitarnausite savo draugams, nes šiandien tyčiojasi iš jūsų, o rytoj taikiniais gali tapti kitas sportininkas ar sportininkė.

Komandos / grupės nariai. Nuo to, kaip reaguoja aplinkiniai, priklauso ir smurtautojų elgesys. Net jeigu patys nedalyvaujate patyčiose, tačiau vengiate parodyti nepritarimą tam, kas vyksta, patyčios tęsis. Vieną dieną jų taikiniu galite tapti ir jūs.

Jeigu tapote užpuolimo liudininku, ryžtingai išveskite auką į saugią aplinką.

Nepalikite vieno su smurtautojais, reikalui esant palydėkite iki namų, pasitikite atvykstant į treniruotes ar varžybas.

Praneškite apie incidentą treneriui ar organizacijos administracijai. Atminkite, kad patyčios yra nusikaltimas, o jas slėpdami tampate nusikaltimo bendrininkais.

Suteikite emocinę paramą nukentėjusiam asmeniui. Išklausykite, parodykite, kad jums rūpi tai, kaip jis ar ji jaučiasi.

Padrąsinkite ieškoti specialistų pagalbos.

Treneris. Kaip elgtis sužinojus apie patyčias, turėtų būti aprašyta kiekvienos sporto organizacijos vidaus tvarkos taisyklėse. Jeigu tokių taisyklių nėra arba jos neaiškios, atkreipkite dėmesį į keletą dalykų.

Į kiekvieną incidentą ar pranešimą reikia žiūrėti rimtai.

Aiškinkitės situaciją pateikdami klausimus: kas ir kada priekabiavo, kur vyko incidentas ar incidentai, kas ir ką pasakė ar padarė, kokia žala buvo padaryta. Užsirašykite surinktą informaciją.

Kalbėkitės su priekabiautojais, aukomis ir liudininkais atskirai.

Kalbėdamiesi su smurtautojais paaiškinkite situaciją ir pasistenkite, kad jie suprastų savo elgesio pasekmes.

Reikalaukite, kad būtų grąžinti daiktai, atlyginta žala.

Jeigu matote, kad konfliktas pernelyg sudėtingas, o jam spręsti trūksta žinių ir patirties, konsultuokitės su specialistais.

Perduokite surinktą informaciją apie vykstančias patyčias organizacijos vadovybei.

Jeigu kyla abejonių, ar elgesys nepažeidžia įstatymų, kreipkitės patarimo į teisės specialistus.

Paskatinkite nukentėjusius kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus ir teisėsaugą.

Kai patyčiose dalyvauja vaikai, praneškite tėvams ir aptarkite su jais susiklosčiusią situaciją.

Niekam nedarykite išimčių. Jeigu sportininkas pažeidė nustatytą tvarką, jo elgesys privalo sulaukti pasekmių, nepriklausomai nuo vaidmens, ar varžybų grafiko.

Jeigu pranešimas nepasitvirtino, venkite kritikuoti, barti. Geriau padėkoti, kad sportininkas rūpinasi garbingu sportu ir paaiškinti, kas yra patyčios.

Kaip sportininkai privalo elgtis vieni su kitais, nustato treneris. Todėl jis turi labai aiškiai pasakyti ir savo elgesiu pademonstruoti, kad netoleruos patyčias taikančių sportininkų, o santykiai bus grindžiami tik tarpusavio pagarba ir supratimu. Taip pat svarbu paaiškinti, kokią neigiamą įtaką patyčios daro patiems sportininkams ir visai komandai ar grupei, padrąsinti nukentėjusius ar liudininkus pranešti apie visus incidentus.

Nereikėtų daryti dažnos klaidos, kai spręsti konfliktus patikima komandos kapitonui ar kuriam nors iš grupės narių. Sportininkai nėra konfliktų valdymo specialistai. Be to, patys gali inicijuoti patyčių procesą ar jį palaikyti, pavyzdžiui, norėdami pašalinti konkurentą.

Bendruomenės nariai. Patyčios vyksta ne tik treniruočių ir varžybų metu, bet ir pakeliui į jas, už sporto organizacijos ribų. Tyrimai rodo, kad organizacijos darbuotojai, savanoriai ir kiti asmenys gali stipriai prisidėti ne tik nutraukiant patyčias, bet ir užkertant joms kelią. Todėl pastebėję patyčias elkitės aktyviai, pasistenkite jas nutraukti, reikalui esant, kvieskite pagalbą. Įsiminkite ar užsirašykite incidento aplinkybes, sužinokite dalyvių pavardes. Jei nukentėjusysis nedrįsta apie incidentą informuoti trenerį ar administraciją, palydėkite jį ir paliudykite tai, kas įvyko. Jeigu nukentėjusysis vis tiek baiminasi pranešti apie patyčias, praneškite patys. Pranešimo formą rasite šio tinklalapio meniu pasirinkę ir paspaudę submeniu punktą „Pranešimo forma“.

Administracija. Plačiau skaitykite skiltyje „Intervencija“.

Cituoti:
Vveinhardt, J. (2022). Pagalba patyrus patyčias sporte. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/apie-patycias-sporte/

Intervencija

Padėti ar bausti? Klausimas, į kurį atsakant dažniau pasirenkama „bausti“. Vis dėlto patyčių intervencija – ženkliai platesnė nei vien tik etikos kodeksuose įtvirtintų draudimų ir bausmių už netinkamą elgesį sistema. Ne mažiau svarbi yra pagalba tiek nukentėjusiems nuo patyčių, tiek kaltininkams, tiek ir komandai ar grupei, kurioje vyksta incidentai. Pagalba reikalinga ir bendruomenei, kurios vaidmuo patyčių intervencijoje iki šiol pernelyg menkai pripažįstamas.

Politika ir normos

Tiek sportininkams, tiek visai bendruomenei svarbu žinoti, kad organizacija rimtai žiūri į bet kokio pobūdžio patyčias ir jų netoleruos. Tokia nulinio patyčių toleravimo deklaracija, numatant subjektus, kuriems ši politika galioja, ir ribas, įprastai pateikiama viešai, kartu su organizacijos etikos kodeksu.

Nors daugelis sporto organizacijų (įstaigos, klubo ar sporto šakos lygmenyse) turi pasitvirtinusios etikos kodeksus, toli gražu ne visus juos lengva rasti viešai. Be to, juose galima pasigesti tokių svarbių dalykų, kaip organizacijos politikos (nulinės tolerancijos) patyčių klausimais deklaravimas, aiškaus apibrėžimo, kas yra laikoma patyčiomis, drauge su konkrečiais pavyzdžiais.

Sportininkai ir bendruomenės nariai nėra tiek įsigilinę ir neturi tiek žinių, kiek tokių kodeksų rengėjai, todėl nepakanka parašyti, kad organizacija netoleruoja patyčių, diskriminavimo ir seksualinio priekabiavimo. Reikalinga paaiškinti, kaip organizacijoje suprantamas vienas ar kitas netoleruojamas elgesys. Taip išvengiama nesusipratimų ir interpretacijų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kokioje teritorijoje galioja etikos normos ir kam jos taikomos. Pavyzdžiui, dažnai etikos kodeksai apsiriboja tik tuo, kas vyksta konkrečios organizacijos teritorijoje. Tačiau patyčios vyksta ne tik treniruočių, varžybų metu, bet ir gatvėje, elektroninėje erdvėje. Baiminantis sankcijų galima „pavyzdingai elgtis“ treniruotėje ir varžybose, tačiau „atsigriebti“ kitose vietose, kurių nesiekia etikos kodeksas.

Jeigu organizacija deklaruoja nulinę toleranciją patyčioms, ši politika vienodai turi būti taikoma visiems sporto bendruomenės nariams: sportininkams ir jų artimiesiems, treneriams, administracijai, sirgaliams ir rangovams. Tai yra, jeigu numatomos kokios nors pasekmės už toleruojamas patyčias, negalima apsiriboti vien tik tuo, kas vyksta organizacijos viduje.

Patyčių intervencijos procedūros

Patyčių intervenciją galima prilyginti medicininei procedūrai, nuo kurios tikslumo ir preciziškumo priklauso „operacijos“ sėkmė. Todėl svarbu aiškiai įsivardyti pranešimų teikimo, nagrinėjimo, suinteresuotųjų asmenų apsaugos ir kt. procedūras bei už jas atsakingus asmenis. Visa tai turėtų būti aiškiai įvardyta tiek etikos kodekse, tiek kituose organizacijos dokumentuose. Patyčių aukos ir taip jaučiasi įbaugintos, todėl neapibrėžtumas neprideda pasitikėjimo, kad incidentas bus išspręstas greitai, objektyviai ir neatsigręš prieš patį patyčių taikinį.

Pranešimo teikimas. Kuo paprasčiau ir mažiau tarpininkų, tuo geriau. Jeigu atsiranda tarpininkai (pvz., treneris), kyla rizika, kad pastarieji gali būti nesuinteresuoti „išnešti šiukšles iš savo kiemo“. Žinoma, treneris privalo žinoti, kas vyksta tarp jo treniruojamų sportininkų, tačiau kai kuriems incidentams sureguliuoti reikalingos specialios kompetencijos. Be to, incidentus reikia spręsti operatyviai, o tarpininkų atsiradimas šį procesą gali užvilkinti.

Patogiausia, kai organizacija numato vieną kontaktą ir pranešėjams pasiūlo formą, kurią užpildžius surenkama pradinė informacija (vieną iš galimų pranešimo formų galima rasti čia).

Pranešimo nagrinėjimas. Tiek pranešimo teikėjams, tiek už sprendimus atsakingiems darbuotojams turi būti aiškiai apibrėžti terminai, per kiek laiko priimami sprendimai. Kuo šie procesai mažiau apibrėžti, kuo ilgiau trunka nagrinėjimas, tuo didesnė patyčių aukai daroma žala.

Dalyvių apsauga. Apie incidentą pranešęs asmuo turi jaustis garantuotas, kad nebus persekiojamas tų, kurie atsidūrė tyrimo centre. Viena vertus, organizacija turėtų numatyti sankcijas už persekiojimą tiek incidento tyrimo metu, tiek po to, kai priimtas sprendimas. Kita vertus, visiško konfidencialumo reikalauja pats pranešimo nagrinėjimo procesas, apsaugant nuo informacijos apie incidento dalyvius nutekėjimo pašaliniams asmenims (pvz., informuojant apie posėdžius, paskiriant jų vietą ir pan.).

Konfidencialumo reikalavimas taikomas ir tiems asmenims, kurie apklausiami kaip incidento liudininkai.

Grįžtamasis ryšys. Turėtų būti aiškiai apibrėžti grįžtamosios informacijos apie priimtus sprendimus terminai ir tvarka. Dažniausiai informuojamos konflikte dalyvaujančios šalys, tačiau informacija apie sprendimus turėtų pasiekti ir tais atvejais, kai apie incidentą praneša bet kuris bendruomenės narys.

Apeliavimas. Aiškios apeliacijų teikimo procedūros ir terminai ne tik apsaugo nuo žalos incidento dalyvius, bet ir suteikia daugiau pasitikėjimo organizacijos skaidrumu ir teisingumu.

Pasekmės patyčių dalyviams

Patyčių intervencijos tikslas – ne tik bausti, bet ir padėti. Tai yra, padėti sportininkams keisti požiūrį į patyčias ir keisti savo elgesį. Taigi, organizacijoms reikalinga iš anksto numatyti pagalbos programas tiek patyčių taikiniui, tiek agresoriui.

Patyčios neigiamai paveikia ne tik tiesioginius konflikto dalyvius, bet ir tuos, kurie užima stebėtojo poziciją. Todėl greta sankcijų turėtų būti aptartos mediacijos, sutaikinimo, ugdomojo vadovavimo, supervizijos ir pan. procedūros.

Kokia procedūra bus taikoma, priklauso nuo daugybės aplinkybių, pavyzdžiui, kokioje stadijoje yra konfliktas, kiek jis yra užsitęsęs, kiek yra įtraukti kiti komandos, grupės ar bendruomenės nariai. Pavyzdžiui, mediacija naudinga tik konflikto dalyviams, o ugdomasis vadovavimas leidžia įtraukti visą komandą ar grupę. Supervizija gali būti naudinga ir aiškinantis, kurie trūkumai organizacijoje paskatino incidentus.

Drauge atkreiptinas dėmesys ir į sporto organizacijų partnerių ar rangovų atsakomybę. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse taikoma pasiteisinusi praktika, kai patyčių toleravimas rangovui reiškia prarastą kontraktą.

Visa tai rodo, kad patyčių intervenciją turi vykdyti aukštos kompetencijos specialistai, kurių tobulinimui skirtinas ypatingas dėmesys. Arba atskirais atvejais šie specialistai gali būti pasitelkiami iš išorės.

Bendruomenės vaidmuo patyčių intervencijoje

Įvairūs tyrimai rodo, kad patyčias veiksmingai stabdo bendruomenės gebėjimas atpažinti patyčias ir tinkamai reaguoti į incidentus. Todėl geresniam patyčių atpažinimui ir įveikai skirtos švietimo ir mokymo programos turėtų apimti kuo didesnį sporto bendruomenės ratą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad intervencijose derėtų vengti tiek baugintojų, tiek pasyvių stebėtojų menkinimo, nes pagrindinis tikslas – kurti dialogą, socialinę integraciją ir stiprinti pagarbos ir orumo normas.

Šiame tekste aptarti tik kai kurie patyčių intervencijos aspektai. Daugiau informacijos ir pagalbos – susisiekus su šio teksto autore Jolita Vveinhardt el. p. info@mobingas.lt.

Cituoti:
Vveinhardt, J. (2022). Patyčių sporte intervencija. Prieiga per internetą: https://www.mobingas.lt/apie-patycias-sporte/